Mes turime serverį, prijungtą prie Fediverse (fedivisatos) tinklo. Jame galima patogiai sekti parapijos skelbimus, parašyti atsiliepimus ar užduoti klausimus. Svarbu tai, kad norint sekti mūsų naujienas, nebūtina kurti profilio būtent mūsų serveryje – tai galima daryti iš bet kurio kito fedivisatos mazgo, lygiai taip pat, kaip iš Gmail paskyros galima išsiųsti laišką į Yahoo.

Kam to serverio reikia, jei visa tai galima būtų daryti Facebook? Juk ten yra visi, ir viskas būtų patogiai, vienoje vietoje.

Skirtumas tarp savo serverio turėjimo fedivisatoje ir naudojimosi korporacine platforma yra skelbiamos informacijos savarankiškumas, laisvė bei sklaidos nuspėjamumas.

Kad suprastume šį skirtumą, turime pamatyti, kaip veikia šių sistemų inžinerija. Facebook algoritmas nėra tiesiog neutralus paštininkas. Tai yra dinaminis filtras, kuris dozuoja auditoriją ir sklaidos laiką pagal tik gamintojui žinomus kriterijus, rūšiuodamas žmonių profilius kaip gamyklos žaliavą. Kartu tai yra ir specifinis verslo modelis: platformos pelnas auga iš reklamos, todėl jos sistema daro viską, kad įtrauktų žmogų į nuolatinį vartojimą, sekdama kiekvieną jo judesį ir kurdama reklaminį profilį. Tuo tarpu fedivisatoje galioja paprasta taisyklė: jei sekėjas prenumeruoja parapijos puslapį, žinutė garantuotai pasirodys jo laiko juostoje tiksliai toje chronologinėje vietoje, kada ji ir buvo paskelbta. Čia nėra jokio manipuliacinio tarpininko ir nėra jokio vartotojų sekimo.

Ši problema nėra tik saujelės technologijų entuziastų kaprizas. Popiežius Leonas XIV savo naujojoje enciklikoje „Magnifica humanitas“ atvirai diagnozuoja šią „algokratiją“ – algoritmų valdžią. Bažnyčia perspėja, kad pagrindiniai technologinės plėtros varikliai šiandien yra privatūs tarptautiniai subjektai, nepavaldūs jokiam demokratinės atskaitomybės mechanizmui. Didžiausias pavojus kyla tuomet, kai efektyvumo ir kontrolės logika tampa vieninteliu tikrovės matu, o žmogus pradedamas matuoti tuo pačiu matu kaip algoritmas. Kai žmogiškoji būtybė paverčiama duomenų profiliu, tai, kas neišmatuotina – orumas, sąmonė ir gebėjimas užmegzti tikrus santykius – sistemoje tiesiog nustoja egzistuoti. Šaltinis: Vatican News

Matydami tik išorinį Facebook patogumą, žmonės dažnai sako, kad socialinis tinklas yra tik neutralus įrankis. Bet ar tikrai?

Pažvelgus giliau per šios technokratinės paradigmos prizmę, šis techninis mechanizmas atveria labai aiškų dvasinį sluoksnį. Evangelijoje pagal Luką aprašomas gundymas dykumoje:

„Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ (Lk 4, 7)

Skaitmeninėje erdvėje parpuolimui ir pagarbinimui reikia labai nedaug. Užtenka atsisakyti savo savarankiškos interneto svetainės (arba garbingoje jos vietoje įsidėti mėlyną logotipą), ir korporacija tau pažadės patogumą, auditoriją bei patiktukus. Tačiau už šiuos vaisius tenka sumokėti savo savarankiškumu ir paklusnumu svetimai valiai. Tu privalai paklusti algoritmo diktatui: nedėti išorinių nuorodų į nepriklausomas svetaines, taikytis prie nurodyto įrašų dažnumo bei stiliaus, ir kartu atiduoti savo parapijiečių privatumą juos sekančiai sistemai. Galiausiai, platformos architektūra pasielgia kaip Rašte aprašytas melagis – pažadėjusi nemokamą sklaidą, ji vis tiek neparodo tavo žinutės visiems sekėjams, vėliau už tai reikalaudama papildomo mokesčio.

Bažnyčia nuolat kartoja Kristaus žodžius:

„Tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8, 32)

Laisvė skaitmeniniame amžiuje prasideda nuo nuosavo domeno ir nepriklausomos infrastruktūros. Negalima skelbti tiesos sėdint prie svetimo stalo, svetimoje svetainėje ir visiškai priklausant nuo jo malonės – nuolat mąstant tik apie tai, kaip pateikti žinią, kad algoritmas ją rodytų, o ne slėptų. Šventasis Raštas perspėja:

„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams.“ (Mt 6, 24)

Parapija negali vienu metu tarnauti Evangelijos sklaidai ir pelno siekiančios korporacijos algoritmams. Neįmanoma skleisti tiesos ir laisvės, kai tavo komunikacijos pamatas yra pastatytas ant vartotojų sekimo bei duomenų pasisavinimo. Žmogaus didingumo gynimas nuo sistemų, kurios optimizuoja elgesį remdamosi duomenų profiliais, yra kiekvieno krikščioniško pasipriešinimo skaitmeniniam dominavimui pagrindas.

Galima eiti kitu keliu, kur viskas daroma savo rankomis, prašant vien Dievo, o ne algoritmo malonės. Tai reiškia įsigyti savo pasirinkti serverį, rašyti ką ir kiek nori, laisvai dėti nuorodas, naudoti tik nuotraukas arba tik švarų tekstą. Tokiame serveryje sekėjai pamatys viską tiesiogiai – be cenzūros ir be sekimo slapukų.

O ką ten rasime, jei draugai lieka senose platformose?

Draugus juk galima pasikviesti 😉, tačiau net ir kol jie dar neatėjo, šalia mūsų parapijos naujienų Fedivisatoje jau galima sekti įvairių Lietuvos vyskupijų, kitų parapijų, katalikiškų organizacijų bei žiniasklaidos informaciją. Taip pat rasite Kauno rajono, Raudondvario gimnazijos, pradinės mokyklos bei kultūros centro skelbiamas žinias. Fedivisatoje savo profilius jau kuria ir įvairūs žmonės – tiek pasauliečiai, tiek kunigai.

Informacijos ir turinio jau yra. Reikia tik noro ir valios ateiti į švaresnį internetą.

Tad lieka tik klausimas: kuriuo keliu turėtų eiti katalikų parapija?

Gidas, kur ir kaip jungtis: Kitoks socialinis tinklas. Kas yra Fediverse ir Mastodon?