Autorius: Viktoras Trofimišinas
Tarpukario Lietuvos bažnytinėje ir visuomeninėje istorijoje kunigas Stanislovas (Stasys) Irtmanas (1882–1968) paliko gilią žymę. Didžiausiu jo gyvenimo darbu tapo Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios statyba.
Kunigas S. Irtmanas gimė 1882 m. balandžio 26 d. Šilalės valsčiuje. Sielovadinio kelio pradžioje jis darbavosi įvairiose vietose, pavyzdžiui, 1908 m. minimas kaip Kamajų vikaras, kur jam teko patirti sveikatos išbandymų. Iš ten perkeliamas į Veiviržėnus, o 1911 m. siunčiamas į Tiraspolį (šiandien – nepripažintos Padniestrės respublikos administracinis centras) ir Odesą patarnauti išeiviams lietuviams, kur jų telkėsi tūkstančiai. Spaudos korespondencijos atskleidžia, kad S. Irtmanas jautriai rūpinosi svetur atsidūrusių tautiečių dvasiniais reikalais bei tautiniu sąmoningumu, nors vietos aplinkoje kartais teko susidurti su administraciniais ir tautiniais suvaržymais.
Per Pirmajį pasaulinį karą S. Irtmanas kaip kunigas pabėgėlis atsidūrė Gatčinoje, netoli Sankt Peterburgo, kur klebonavo vietos bažnyčioje.
Lietuvai atkuriant valstybingumą, S. Irtmanas sugrįžo į Tėvynę ir aktyviai įsitraukė į bažnytinį bei kultūrinį gyvenimą. Reiškėsi ir publicistikoje – 1919 m. „Tiesos karde“ kritiškai pasisakė apie tuometinės milicijos veiklą ir saugumo problemas Kaune, gindamas nukentėjusius žmones ir bažnyčios tarnus.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje darbavosi Jonavoje. Tuo metu Jonava buvo gana sulenkėjęs miestas, tačiau joje telkėsi ir lietuviškas branduolys. S. Irtmanas ėjo Jonavos bažnyčios kurato pareigas ir 1922 m., kuomet Žemaičių vyskupas J. Skvireckas oficialiai patvirtino Jonavos parapijos įkūrimą, tapo pirmuoju jos klebonu.
Kartu su švietėju J. Kartanu jis stovėjo prie Jonavos švietimo ištakų: nuo 1920 m. dirbo ką tik įkurtos Jonavos vidurinės mokyklos kapelionu ir tikybos mokytoju. Būtent S. Irtmanas pasiūlė ir pritaikė mokyklai tinkamas patalpas – ji įsikūrė Jonavos centre, Šv. Jokūbo bažnyčiai priklausančiame dviejų aukštų mūriniame vienuolyno pastate.
1923 m. dėl silpnos sveikatos kreipėsi į Kauno kuriją su prašymu: „Noriu Apytalaukio“. Kadangi parapija šalia Kėdainių leido lengviau pasiekti gydytojus ir vaistinę, jis pradėjo darbuotis Apytalaukyje. Čia pasižymėjo kaip prolietuviškai nusiteikęs patriotas, o vėliau, 1924 m., tapo gretimos Surviliškio bažnyčios klebonu.
RAUDONDVARIO IŠŠŪKIS: ŠVENTOVĖS ATSTATYMAS IŠ GRIUVĖSIŲ
Žymiausią ir didžiausią pėdsaką kunigas S. Irtmanas paliko Raudondvaryje, kur klebonu buvo paskirtas 1927 metais. Pirmojo pasaulinio karo metais rusų susprogdintos mūrinės Raudondvario bažnyčios vietoje stūksojo griuvėsiai ir vienas didelis bokštas, kurį vėliau, karinių manevrų metu, teko galutinai susprogdinti.
Kai klebonas atvyko į Raudondvarį, parapija pasitiko jį neturtu. Sušaukęs 31 kaimo maršalką, jis išgirdo atvirus parapijiečių žodžius: „Klebone, eik skersai ir išilgai, nerasi tokios biednos parapijos kaip mūsų.“ S. Irtmanas į tai atsakė: „Man mažiausiai reikia jūsų turtingumo, labiausiai – jūsų pritarimo, noro ir geros valios. Ne man bažnyčią statote, sau statote. Bažnyčia buvo grafų, o dabar jūsų, dėl to ją mylėsite.“
Statybos darbams vadovauti ir projektą parengti buvo pakviestas inžinierius architektas Vaclovas Michnevičius. Istoristinė, baroko su renesanso bruožais šventovė kilo bendromis pastangomis.
Parapijiečiai sutiko su nustatyta įmoka – kiekviena šeima skiria bažnyčios statyboms 10 litų nuo hektaro (leidžiant mokėti dalimis); šeimos gavo specialias aukų knygutes. Bežemiai pinigų nemokėjo, tačiau privalėjo atidirbti normą.
Kiekviena šeima kas savaitę privalėjo darbams skirti žmogų dienai (prireikus – ir su arkliu). Maršalkos kasdien organizuodavo ir prižiūrėdavo apie 100 darbininkų iš trijų kaimų, kad šie dirbtų, o ne plepėtų. Prie plytų valymo ir lengvesnių darbų aktyviai prisidėdavo paaugliai.
S. Irtmanas kategoriškai atsisakė rinkti aukas kitose parapijose, laikydamasis pozicijos, kad jei patys negalime pasistatyti bažnyčios – nestatykime. Dėl tokios jo pozicijos nuostabą išreiškė ir Amerikos lietuvių spauda, kai jis lankėsi JAV 1933 m., pastebėjusi, kad, priešingai nei daugelis kitų, S. Irtmanas bažnyčios statybai nerenka aukų. Finansų stoką sunkiais krizės metais padėdavo įveikti pavieniai dosnūs geradariai (pavyzdžiui, Zuzana ir Kazys Čalkos iš Žemųjų Kaniūkų, dantų gydytoja Grigaitytė ar loterijoje laimėjęs parapijietis) bei valstybės priteista miško išmoka už karo nuostolius.
Statybose netrūko iššūkių: sienos ir bokštai iškilo greitai (per dvejus metus), tačiau lubų skliautams suformuluoti inžinierius reikalavo pilti cemento skiedinį be pertraukos dvi paras dieną naktį, kurį liejo apie 3 000 parapijiečių. Grindims centriniame take pritaikytos senosios juodai baltos plytelės, o keturis įspūdingus varpus (kurių didžiajame, Šv. Juozapo, tilpo žmogus) slapta ir sumaniai įkėlė pasamdyti baidokininkai.
Lietingą 1938 m. spalio 3-ąją naująją bažnyčią iškilmingai konsekravo arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, suteikdamas jai Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vardą – tam didelę įtaką turėjo paties S. Irtmano bei kanauninko J. Stankevičius gilus dvasinis ryšys su šia šventąja.
Raudondvaryje kunigas S. Irtmanas pasižymėjo ne vien kaip statybininkas, bet ir kaip aktyvus kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo organizatorius. Jis dėjo dideles pastangas ugdydamas jaunimą – 1928 m. Raudondvaryje įsteigė 600-ąją pavasarininkų kuopą, kurios pirmininku ir dvasiniu vadovu pats buvo. Kuopa burė vietos inteligentiją bei jaunimą. 1938 m. Raudondvario pavasarininkų dešimtmečio iškilmių metu, kuomet kuopoms buvo įteiktos naujos vėliavos, jaunimas reiškė nuoširdų dėkingumą klebonui už nuolatinę paramą ir globą.
Nelengvame gyvenimo kelyje ištikimiausia kunigo pagalbininkė buvo jo sesuo – gydytoja Barbora Irtmanaitė. Ji ne tik rūpinosi klebonijos buitimi, bet ir padėjo broliui atlikti sunkesnius darbus. Jos gyvybė tragiškai užgeso po nelaimingo atsitikimo klebonijos virtuvėje – įsidūrus adata ir kilus kraujo užkrėtimui, ji mirė Kauno ligoninėje. Kunigas S. Irtmanas vėliau spaudoje jautriai dėkojo visiems už pagalbą palydint seserį į amžinybę, o jos atminimui pastatė paminklą su bareljefu bei prasmingu įrašu: „Viešpatie. Norėjai – gyvenau. Pareikalavai – miriau. Išganyk, nes gali.“
S. Irtmanas palaikė glaudžius ryšius su to meto visuomenės ir kultūros elitu: bendravo su skulptoriumi Juozu Zikaru, ekonomistu ir Lietuvos banko organizatoriumi Vladu Jurgučiu. Jo autoritetą liudija ir tai, kad Raudondvaryje jam patarnavęs jaunuolis Jonas Laurusevičius (Lauriūnas) vėliau tapo žinomu kunigu ir disidentu. Po sėkmingo Raudondvario šventovės atstatymo ir dešimtmečių tarnystės, kunigas S. Irtmanas buvo paskirtas Veliuonos klebonu. Jis pergyveno dar vieną pasaulinį karą bei sovietmečio išbandymus, išsaugodamas ganytojišką ištvermę.
Anot JAV laikraščio „Draugas“, kunigas S. Irtmanas staiga mirė okupuotoje Lietuvoje 1968 m. liepos 1 d. Jis buvo palaidotas Šiluvos kapinėse netoli koplyčios, o laidotuvėse dalyvavo apie 50 kunigų ir didžiulis būrys pasauliečių, kurių atmintyje jis išliko kaip giliai mylėtas ir gerbtas ganytojas. Jo antkapinio paminklo įrašas liudija pagrindinį jo gyvenimo monumentą:
„A.T.A. / KUN. STANISLOVAS IRTMANAS / RAUDONDVARIO BAŽNYČIOS STATYTOJAS / 1882–1968“
Nuotraukos
